Kai žemė pasipuošia įvairiaspalviais lapais, susimąstome ne tik apie šio nuostabaus metų laiko
džiaugsmus, bet ir prisimename apie artėjančią mirusiųjų pagerbimo dieną – Vėlines. Per Vėlines
kapinėse sušvinta žvakių liepsnelės. Senoliai tikėjo, kad ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų
pasaulius, jų amžiną ryšį ir pritraukia vėles. Tačiau lapkričio1-ąją, kai kapai skęsta gėlių ir
žvakių jūroje gausu vietų, kur tamsu ir tuščia, nors ten atgulę mūsų tautos didvyriai.
Šiais metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga dešimtą kartą suburia visus norinčius
dalyvauti akcijoje „Uždek žvakelę savo krašto partizanams“, kurios metu lankomos gyvybę už
Lietuvos laisvę paaukojusiųjų žūties vietos, tvarkomi jų kapai, uždegamos pagarbos žvakelės.
Per Nepriklausomybės metus Plungės šaulių rūpesčiu, vadovaujant Plungės šaulių 2-osios
kuopos vadui Stanislovui Jundului bei didele jo iniciatyva pastatyta per šimtą atminimo ženklų:
paminklų ir kryžių, koplytstulpių, atidengta atminimo lentų partizanams. Todėl į šią akcija jau
eilę metų įsijungiame ir mes, plungiškiai tremtiniai, kartu su šauliais, jaunaisiais šauliais iš
Plungės „Saulės“ gimnazijos, jos direktoriaus Algimanto Budrio iniciatyva, istorijos
mokytoju Vaidotu Račkausku. Visos akcijos metu mums visada kelią rodo ir vadovauja
geriausiai tas vietas pažįstantis ir atminimo ženklų statytojas šaulys savanoris Stanislovas
Jundulas.
Šios akcijos metu aplankyta tik ketvirtadalis lankytinų vietų. Valstybinis paminklas, stovintis
miesto pakraštyje, kur tuo metu buvo suvežti daugiau nei šimto nužudytų, išniekintų partizanų
palaikai. Stalgėnuose – paminklinis akmuo, kuriame iškaltos 50-ties aplinkinių kaimų partizanų,
ryšininkų ir rėmėjų pavardės. Prie šio paminklinio akmens savo prisiminimais pasidalijo
Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorius. Jis prisiminė kaip prieš keletą metų jam teko
dalyvauti šventinant šį paminklą. Jis akcentavo, kad vykęs partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo
lietuvių tautos pasipriešinimas sovietinei okupacijai pokario laikotarpiu. Tai buvo pati sunkiausia
ir pati tragiškiausia kova mūsų istorijoje, o partizanų auka prasminga ir kilni. A. Budrys sakė, kad
jaučiasi laimingas gyvendamas laisvoje Lietuvoje. Taip pat galėdamas matyti laimingus vaikus,
anūkus, o už tai dėkingas Laisvės gynėjams. Kelionę tęsėme Babrungo seniūnijoje, Žvirblaičių
kaime, kur stovi paminklinis akmuo, skirtas Lietuvos generalinio štabo kapitonui Antanavičiui
Kazimierui–Taurui, jo broliui Antanavičiui Povilui Lietuvos kariuomenės aviacijos leitenantui,
Žemaičių apygardos vado pavaduotojui. Aplankėme Platelių sen. Plokštinės miške, Paukštakių
sen. Paburgės kaime esančius Žemaičių apygardos Alkos ir Šatrijos rinktinių partizanų žūties
vietas. Savo prisiminimais dalijosi ilgametis miškininkas iš Kulių Bronius Mažonas. Jo
nuomone, jei tik prakalbėtų medžiai, jie tikrai daug papasakotų apie partizanus. Miškas buvo
partizanų prieglobstis, gyvenimas, kova ir amžino poilsio vieta. Čia dėdamas pėda gali užlipti
ant partizanų palaikų. Niekas negali tiksliai pasakyti kiek jų paaukojo gyvybę šiuose miškuose.
Lankydami Laisvės kovotojų žūties ir Amžino poilsio vietas sugiedojome Lietuvos himną,
pasimeldėme, susikaupę klausėmės iš JAV atvykusios amerikietės Angelos Kiausas atliekamų
giesmių ir dainų, pritariant Rimgaudui Pranckevičiui savadarbėmis kanklėmis.
Neskaičiavome kiek atminimo vietų aplankėme, svarbu, kad kiekvienas mūsų uždegėme bent
vieną žvakelę Laisvės kovotojo atminimui.
Aniceta Grikšienė
