„Misija Sibiras” – Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas. Nuo projekto pradžios jau surengta dvylika ekspedicijų į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane. Jaunimo ekspedicijos sutvarkė apie 90 lietuviškų kapinių, susitiko ir aplankė Sibire gyvenančius lietuvius.
Sausio 27 dieną gimnazijoje viešėjo „Misija Sibiras 2016″ ekspedicijos dalyvės Justina Bezaraite ir Monika Lukoševičiūte. Merginos pasakojo, kad projekte gali dalyvauti visi norintys, tačiau pirmenybė teikiama 16 – 29 m. jaunuoliams. Į praėjusių metų misijos dalyvių atranką buvo atsiųsta daugiau nei 800 anketų. Bandomajame žygyje dalyvavo 75, o į Igarką vyko 16 dalyvių. Liepos 17 dieną ekspedicijos „Misija Sibiras 2016″ dalyviai iš Vilniaus išvyko į Maskvą, iš Maskvos – į Krasnojarską, o iš ten į Igarką. Jų tikslas buvo rasti ir sutvarkyti lietuvių kapines, kurių bendras plotas siekė net 1 ha. Tremties metais į Igarką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių. Tai viena didžiausių kapaviečių buvusios SSRS teritorijoje, todėl jai sutvarkyti prireikė nemažai laiko. Už poliarinio rato Igarkos žemės buvo sukaustytos amžinojo įšalo, o dabar, klimatui šylant, ši vietovė kartu su kapinėmis pelkėja, todėl dalyviai daug laiko darbavosi pelkėje – tvarkė aplinką bei rūpinosi kryžiais. Kapinės buvo sunkiai įžengiamos – per 60 metų teritorija apaugo medžiais. Komanda turėjo tik kirvukus ir pjūklelius, su kuriais reikėjo išpjauti krūmynus. Taip pat reikėjo išvilkti išvirtusius medžius ir apgenėti smarkiai išsikerojusius. Sutvarkius aplinką, iš pelkės buvo traukiami, tiesinami ir vėl pritvirtinami kryžiai.
Dalyviai pastatė ir 9 naujus lietuviškais motyvais puoštus kryžius, pagamintus iš maumedžio. Misijos dalyviai dirbo dieną ir naktį, kad pasiektų savo tikslą. Apie tai dabar liudija nuotraukos, kuriose misijos dalyviai įsiamžino prie darbo pabaigoje kapinaitėse iškeltų medinių kryžių. Įsiminė ekspedicijos dalyvių mintis, kad nėra svarbiausia, kiek jie kryžių pastatė, svarbiausia – išlaikyti meilę savo Tėvynei, galimybė prisiliesti prie istorijos, ją išsaugoti ateities kartoms.
Susitikimo laikas prabėgo labai greitai. Galbūt Justinos ir Lauros patirtis paskatins ne vieną mūsų gimnazijos mokinį išdrįsti dalyvauti projekto „Misiją Sibiras 2017″ atrankoje, bet tikrai neverta nusiminti, jei nepavyks tapti jos dalyviu. Svarbu suvokti, kad kiekvienas galime ir privalome prisidėti prie savo gimtojo krašto istorinės atminties išsaugojimo bei puoselėjimo, o savo pavyzdžiu paskatinti veikti kitus.
