Saulės stotelė
Deivė Saulė
Saulė seniausioje tautosakoje identifikuojama su aukso obuoliu, degančia ugnimi, balta karve, balta avimi, balta ožka, vėliau moterimi. Ji vaizduojama mergina su ilgais auksiniais ar linų plaukais, dėvinti linų žiedų vainiką, arba su auksine karūna ant galvos, apsirengusi auksiniais rūbais su gražia skraiste ant pečių. Buvo manoma, kad Saulė, kaip ir kiekviena moteris, dirbanti įvairius darbus: verpianti, skalbianti, sodinanti daržą, semianti vandenį, siuvanti, raikanti duoną, skaičiuojanti žvaigždes, besimaudanti. Lietuviai Saulę labai mylėjo, gerbė, meldėsi jai. Saulei leidžiantis, žmonės baigdavo darbus, buvo įprasta sakyti: „Dienužę vargstant, vakaro sulaukus – Saulyte močiute, pastiprink mus.“ Saulė buvo laikoma gyvybės teikėja, ne tik atnešanti gyvybę, bet ir palaikanti ją. Iš didelės pagarbos Saulei buvo draudžiama į ją rodyti pirštu, pamėgdžioti, nes Saulė galinti supykti ir nubausti. Saulės gyvenimas laikomas amžinu, niekad nesibaigiančiu. Ji visus žmones vienodai mylinti, visiems vienodai šviečianti. Geri žmonės lyginami su Saule. Tikėdami, kad Saulė neša žmonijai ir jos darbams palaimą, lietuviai, pradėdami ir baigdami svarbius darbus, dirbdavo pagal Saulę.
(Pagal P. Dundulienę)

Saulė motulė
Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti Saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.
Saulė žiemą būna žemai virš horizonto, o vasarą aukštai, bet ji niekad nebūna virš galvos. Kai pavasarį aukščiau pasikelia, pradeda tirpti sniegas, augti žolė. Saulės grįžtant buvo pradedama laukti apie lapkričio 30 dieną, o gruodžio pabaigoje buvo atliekamos apeigos, kurios trukdavo iki sausio 6 dienos. Pavasarį Saulė pažadina gyvybę. Todėl senovėje Saulė buvo laikoma dievu, jai melsdavosi prašydami jos šviesos ir malonės. Pas mus Saulė nebūna karšta, ji gera ir tautosakoje vadinama motule. Bet žiūrėti į ją negalima.
(Pagal G.V. Germanienę)

Saulė tautosakoje
Kiekvieną dieną Saulė keliauja iš rytų į vakarus. Dainose dainuojama: „Atvažiuoja saulelė variniais rateliais, misinginiais bateliais, ugniniais arkleliais“, o kitoje dainoje Saulelės klausiama: „Miela saulyte, Dievo dukryte, kas rytais vakarėliais prakūrė tau ugnelę, tau klojo patalėlį?“ Žvaigždė Vakarinė jai klojo patalėlį.
Saulės zuikutis
Spindulys – siauras šviesos ruoželis. Saulės spinduliai sudaro Saulės juostą. Saulės spindulių nepagausi. Ir žiemą Saulė taip pat šviečia kaip ir vasarą, bet jos spinduliai šalti. Sakydavo, Saulės spindulys liūdnas žiemą. Saulės zuikutis – atmuštas spindulys nuo veidrodžio, vandens. Pasak liaudies dainos, „Per žalią girią Saulė tekėjo, į ašarėles atsispindėjo.“
(Lietuvių tautosaka)
